Kėdė gali atrodyti nepriekaištingai, derėti prie stalo ir viso interjero, tačiau po pusvalandžio prie jos norisi pradėti keisti sėdėjimo padėtį. Dar po kurio laiko ima spausti sėdynės kraštas, nepatogiai remiasi atlošas arba tiesiog norisi kuo greičiau atsistoti. Tokios problemos dažniausiai pastebimos tik tuomet, kai pirkinys jau stovi namuose.
Renkantis kėdes lengva susižavėti jų spalva, apmušalu ar išraiškinga forma, tačiau baldas, ant kurio kasdien valgoma, dirbama ir bendraujama, turi būti ne vien gražus. Jo patogumą lemia keli centimetrai, kurių nuotraukoje beveik neįmanoma įvertinti.
Vienos universalios kėdės nėra
Žmonių ūgis, kūno sudėjimas ir sėdėjimo įpročiai skiriasi, todėl tas pats modelis vienam gali būti itin patogus, o kitam – visiškai netinkamas. Vieni mėgsta tiesų, tvirtesnį atlošą, kitiems reikia gilesnės sėdynės ir švelniai apgaubiančios formos. Valgomojo kėdės turėtų būti vertinamos ne atskirai, o kartu su stalu. Net patogus modelis gali netikti, jeigu sėdimoji dalis yra per aukšta, porankiai nepalenda po stalviršiu arba kojos remiasi į stalo konstrukciją. Dėl to geriausia tikrinti ne vien kėdės matmenis, bet ir visą būsimos valgomojo zonos derinį.
Atsisėdus pėdos turėtų stabiliai remtis į grindis, o keliai būti sulenkti patogiu kampu. Tarp šlaunų ir stalo apačios turi likti pakankamai erdvės. Jeigu žmogui tenka kelti pečius, lenktis į priekį ar sėdėti ant paties krašto, ilgiau būnant prie stalo kūnas greitai pavargs.
Keli centimetrai gali pakeisti viską
Daugumos kėdžių sėdimoji dalis yra panašaus aukščio, tačiau net nedidelis skirtumas gali būti juntamas. Svarbu atsižvelgti ne tik į bendrą kėdės aukštį, bet ir į minkštosios dalies savybes. Storas, labai minkštas paminkštinimas atsisėdus susispaudžia, todėl reali sėdėjimo padėtis tampa žemesnė. Ne mažiau svarbus sėdynės gylis. Jei ji per gili, žemesnio ūgio žmogus negalės patogiai atsiremti kartu išlaikydamas pėdas ant grindų. Jeigu per trumpa, sėdynės kraštas nepakankamai palaikys kojas.
Patogumą lemia ir priekinis kraštas. Jis neturėtų būti aštrus ar stipriai spausti šlaunų. Šiek tiek suapvalintas kraštas leidžia patogiau sėdėti ilgesnį laiką, ypač jei valgomojo stalas naudojamas ir darbui.
Atlošas neturi būti nei visiškai tiesus, nei per daug atloštas
Tiesus atlošas iš pirmo žvilgsnio atrodo tinkamas taisyklingai laikysenai, tačiau pernelyg stati konstrukcija gali greitai varginti. Švelnus pasvirimas leidžia kūnui atsipalaiduoti ir patogiau atsiremti. Svarbi ne vien atlošo kryptis, bet ir jo forma. Išlenkimas turėtų atitikti natūralią nugaros padėtį. Jeigu labiausiai išsikišusi dalis remiasi per aukštai arba per žemai, kėdė gali būti nepatogi net ir turėdama storą paminkštinimą. Žemas atlošas atrodo lengvai ir vizualiai neapkrauna kambario, tačiau suteikia mažiau atramos. Aukštesnis modelis patogesnis ilgesnėms vakarienėms, bet nedidelėje erdvėje gali atrodyti masyviai, todėl renkantis tenka suderinti ergonomiką su patalpos proporcijomis.
Minkštesnė sėdynė ne visada reiškia didesnį komfortą
Salone labai minkšta kėdė gali pasirodyti itin patogi. Vis dėlto ilgainiui nekokybiškas užpildas susispaudžia, praranda formą ir pradeda jaustis po juo esantis pagrindas. Pernelyg minkštoje sėdynėje taip pat sunkiau išlaikyti stabilią kūno padėtį. Kasdieniam naudojimui dažnai patogesnis vidutinio kietumo paminkštinimas. Jis suteikia atramą, tačiau nesukuria kieto paviršiaus pojūčio. Svarbu pasidomėti ne tik apmušalo audiniu, bet ir tuo, koks užpildas naudojamas sėdynėje.
Jeigu kėdė neturi minkštosios dalies, jos patogumą lemia forma. Tinkamai išlenkta medinė ar plastikinė sėdynė gali būti patogesnė už prastai suprojektuotą minkštą modelį. Be to, kietus paviršius paprasčiau prižiūrėti, o prireikus galima naudoti nuimamas pagalvėles.
Audinį reikėtų rinktis pagal gyvenimo būdą
Šviesus, švelnus apmušalas interjere atrodo elegantiškai, bet šeimoje su mažais vaikais ar gyvūnais gali pareikalauti daugiau priežiūros. Kasdien naudojamai kėdei svarbi ne tik audinio spalva, bet ir jo atsparumas trinčiai, valymo galimybės bei polinkis sugerti skysčius. Margesni arba faktūriniai audiniai geriau paslepia nedideles dėmeles ir kasdienio naudojimo žymes. Ant visiškai lygaus vienspalvio paviršiaus jos dažniausiai pastebimos greičiau, tačiau labai ryški faktūra gali kaupti trupinius ir gyvūnų plaukus.
Praktiškas sprendimas – lengvai valomas apmušalas arba audinys, nuo kurio skysčius galima pašalinti jiems dar neįsigėrus. Vis dėlto net ir tokia medžiaga nėra visiškai atspari dėmėms. Išsiliejusį gėrimą vis tiek reikėtų sugerti kuo greičiau, o ne laukti, kol paviršius išdžius. Dirbtinė ar natūrali oda valoma paprasčiau, tačiau jos pojūtis priklauso nuo patalpos temperatūros. Vasarą paviršius gali būti šiltas, o žiemą – vėsus. Prastesnės kokybės dirbtinė danga ilgainiui gali pradėti skilinėti ar luptis, ypač ties dažniausiai lankstomomis vietomis.
